Pasaulio Lietuvių Medikų Asociacija

Parengė Audronė SIMANONYTĖ (alietuvis.com)

Į redakciją paskambino skaitytoja Neringa I. Ji papasakojo, jog pastaruoju metu lietuviškoje spaudoje pastebi straipsnius apie vieną iš medicinos naujovių – insulino pompas, skirtas diabetu sergantiems žmonėms. Neringa sako, kad jos sūnus taip pat turi tokią pompą, kurios, pasirodo, visiškai nenaudoja. Skaitytojos teigimu, tos pompos – gana sudėtingas mechanizmas, todėl vaikams jos nėra visiškai tinkamos. Ji paprašė redakcijos plačiau parašyti ta tema, norėdama, kad apie tai sužinotų ir kiti skaitytojai, kuriems papildoma informacija galbūt palengvintų sprendimą, renkantis diabeto gydymą sau ar savo vaikams. Patenkiname Neringos prašymą. Temą pakomentuoti paprašėme gydytoją endokrinologę Rasą Kazlauskaitę, MD.

Pasaulyje daugėja diabetu sergančių ligonių, kurie vietoje injekcijų švirkštu naudoja insulino pompas. Insulino naudojimo technologijos ganėtinai ištobulėjo. Tačiau, deja, yra ir kita medalio pusė- Federalinė Maisto ir Vaistų administracija – institucija atsakinga už vaistų ir medicinos prietaisų saugumą neseniai paskelbė duomenis apie insulino pompų saugumą.

Kas ta insulino pompa?

Insulino pompa – tai specialus insulino švirkštukas, kurį valdo nedidelis kompiuteris. Kompiuterį, nusistatydamas reikalingą insulino dozę ir ją pats susileisdamas distancinio pultelio pagalba, valdo pats pompos naudotojas. Tokia pompa per maždaug 90 cm lankstų vamzdelį sujungta su po oda esančiu kateteriu. Poodinis kateteris ir minėtas vamzdelis yra keičiami kas 2-3 dienos. Reikia pažymėti, kad insulino pompos nėra tinkamos visiems diabeto ligoniams. Šiuo prietaisu besinaudojantis žmogus turi gerai nusimanyti apie savo ligą, žinoti, koks yra gliukozės kiekio kraujyje reguliavimo mechanizmas ir mokėti pagal tai nusistatyti tuo momentu reikalingą dozę.

Privalumai

Vienas didžiausių insulino pompos privalumų yra tai, jog insulino dozę galima keisti bet kuriuo metu. Natūraliai kasa išskiria insuliną kas 7-10 minučių, priklausomai nuo gliukozės kiekio kraujyje, ko praktiškai neįmanoma padaryti, leidžiantis vaistus švirkštu. Besinaudojantys insulino pompa žmonės kasdienybėje jaučiasi laisviau ir geriau, nes yra nepriklausomi nuo būtinybės prisitaikyti prie švirkštų (arba vadinamųjų insulino “pen‘ų”) suleistos ilgai veikiančio insulino dozės. Labai patogu yra tai, kad pompą naudojantys ligoniai gali užprogramuoti insulino padavimą valgio metu, gali pompą išjungti, kai ji nereikalinga (pvz., sportuojant). Be to, išmokus pritaikyti insulino dozę prie valgio, gyvenimas pasidaro patogesnis, jie gali valgyti kada nori ir ką nori. Dar vienas geras bruožas yra tai, jog, kaip jau minėta, insulino pompa veikia ir miego metu. Parinkus mažesnę insulino dozę tam tikromis valandomis, ji ligoniams padeda išvengti hipoglikemijos (per žemo cukraus kiekio kraujyje) – būsenos, kuri dažniausiai ligonį užklumpa jam miegant, kai naudojamas ilgo veikimo insulinas ne pompoje.

Taigi, pompos padeda kontroliuoti žmogaus organizmo glikemiją – palaikyti pastovų cukraus kiekį kraujyje tiek prieš valgį, tiek nevalgius, o griežta glikemijos kontrolė, kaip rodo eilė mokslinių tyrimų, yra vienas iš geros sveikatos pagrindų. Viename tokių tyrimų buvo nustatyta, jog diabetu sergantiems ligoniams, kurių glikeminis indeksas buvo palaikomas arti normalaus, žymiai sumažėjo ilgalaikių komplikacijų atsiradimo rizika: diabeto sukeliamų akių ligų rizika sumažėjo iki 76 proc., nervų ligų – iki 60 proc., inkstų ligų – iki 56 proc. Be to, normalios gliukozės koncentracijos kraujyje diabeto sukeliamas komplikacijas „nukelia“ maždaug 15 metų į priekį, o gyvenimo amžių prailgina 5 metais.

Terapijos trūkumas – sudėtingas valdymo mechanizmas

Tačiau FDA (Federalinė vaistų ir maisto reguliavimo agentūra JAV) neseniai atliko tyrimus, kurių metu buvo nustatyta, jog insulino pompų naudojimas ne visada yra saugus. Tyrimo grupė spaudai pateikė naujausius duomenis apie nelaimingus atsitikimus, susijusius su šių prietaisų naudojimu. Jo metu buvo nustatyta, kad per 10 šios terapijos metų tarp vaikų ir paauglių įvyko 1594 nelaimingi atsitikimai, iš kurių 82 proc. baigėsi ligoninėje. 13 ligonių mirė. Laikraštyje „Pediatrics“ gydytoja Dr. Judith Cope, nagrinėjusi šiuos atvejus, pagrindine nelaimingų atsitikimų priežastimi laiko nepakankamą vaikų ir paauglių ligonių apmokymą, kaip teisingai naudotis insulino pompomis. Dalis kaltės tenka mažamečius ligonius aptarnaujančiam personalui, kuris neatsakingai atlieka savo pareigas arba paprasčiausiai turi per mažai informacijos apie prietaisus. Pasitaiko ir mechaninių pompos gedimų, tačiau šie atvejai, palyginti su žmonių padaromomis klaidomis, yra ne tokie dažni. Šiuolaikinei technikai tobulėjant, ji kasdien darosi vis sudėtingesnė. Tas pats pasakytina ir apie insulino pompas – jų naudojimo sudėtingumas gali suklaidinti net ir patyrusį vartotoją.

Kol kas FDA dar nepateikė išsamios grupės ligonių – suaugusiųjų – mirčių ir nelaimingų atsitikimų suvestinės. Amerikos endokrinologų asociacijos (American Association of Clinical Endokrinologists (AACE) prezidentas Dr. R. Hellman, kalbėdamas apie šiuos insulino pompų naudotojus teigia, jog ir čia yra rimtas pagrindas nerimauti. Jo nuomone, tarp suaugusiųjų nelaimingi atsitikimai turėtų būti netgi dažnesni negu tarp vaikų ir paauglių, nes suaugusieji dažniau negu vaikai yra paliekami “saviveiklai”. Vadinasi, proporcingai daug didesniam suaugusiųjų pompų vartotojų skaičiui per panašų laikotarpį galėjo būti daug daugiau ir nelaimingų atsitikimų.

Dr. R. Hellman žodžiais tariant, Amerikos endokrinologų asociacija sveikina naujo ir efektyvaus prietaiso diegimą bei nori, kad kuo daugiau ligonių būtų aprūpinti pompomis. Tačiau iš kitos pusės, gydytojai yra susirūpinę ligonių saugumu. Jo teigimu, didžiausia problema yra tai, jog ligoniai, prieš jiems pradedant naudotis pompomis, nėra tinkamai apmokomi. Vėliau tą padaryti dar sunkiau. Taip pat AACE pastebi, kad ne visi ligoniai, kurie pompomis naudojasi, iš esmės gali jomis naudotis. Juk tarp jų yra padidintos rizikos grupės ligonių: vaikų, ligonių nestabilia emocine būsena, senyvo amžiaus žmonių, kuriems sudėtingo prietaiso valdymas yra per sunkus.

AACE yra sukūrusi specialią programą, kurios metu gydytojai mokomi, kaip naudotis insulino pompomis ir kaip apmokyti ligonius. Tačiau, Dr. Hellman nuomone, tokių programų turėtų būti diegiama daugiau. Dabar ligoniams apmokyti nėra skiriama nei pakankamai lėšų, nei laiko. Ir čia yra ne tiek atskirų gydytojų, kiek pačios sveikatos apsaugos sistemos problema. AACE prezidento nuomone, pagaliau turi būti imtasi priemonių, kad insulino pompų naudojimas būtų saugus ir tai leistų išvengti kol kas dar neretai pasitaikančių nelaimingų atsitikimų.

Pagal “AACE calls for new standards for safer insulin pump use”, www.newswise.com; “Insulin pump therapy”, Medtronic.

Specialisto komentaras

Temą plačiau pakomentuoti sutiko Rasa Kazlauskaitė, MD, MSc, FACE gydytoja endokrinologė Cook Apskrities John. H. Stroger vardo ligoninėje; medicinos docentė Rush Universitete

Ar verta susirūpinti insulino pompos saugumu, perskaičius duomenis pateiktus FDA? Ar “tamsioji pompos pusė” nustelbia jos privalumus gydant diabetą? Medikai prisiekia Hipokratui: “primum non nocere” – pirmiausia nepakenk. Šia tradicija vakarietiškoje medicinoje paminimi trūkumai ir jų pasekmės, pateikiant informaciją apie siūlomo gydymo privalumus. Straipsnyje pateikta informacija besidomintiems insulino pompomis atsako į dalį klausimų apie insulino pompos privalumus ir trūkumus. Aš raginu kiekvieną norintį naudoti insulino pompą individualiai pasitarti su gydančiu diabeto specialistu.

Iš esmės insulino pompos yra puiki technologija diabeto gydyme, dažniausiai naudojama gydant pirmo tipo diabetą. Pirmo tipo diabetu susergama, kai imuninė sistema suardo insuliną gaminančias ląsteles kasoje. Tada organizme nebėra insulino, kuris pagelbėtų gliukozės pernešimą į raumenų, kepenų ir kitas ląsteles, naudojančias gliukozę energijos gamybai. Pirmo tipo diabetu serga maždaug 10 procentų visų ligonių besigydančių diabetą.

Šio diabeto gydymas gali būti ganėtinai sudėtingas, ir tam tikrais atvejais insulino pompa yra tikras išganymas žmogui, diena iš dienos besirūpinančiam savo liga. Aš pati prirašau insulino pompas, skatinu domėtis technologija ir dažnai sakau savo pacientams:

“Dabar jūsų ir mano tikslas – palaikyti jus pakankamai sveikais, kad atradus būdą išgydyti diabetą, jūs neturėtumėte komplikacijų”.

Taip, kai kurie “diabeto veteranai” jau atšventė “gyvenimo su diabetu” 50-ąjį jubiliejų be komplikacijų! Deja pasitaiko atvejų, kai pompos paskiriamos nepasirūpinus atitinkamu ligonio apmokymu, o kartais pats ligonis nebūna pasiruošęs mokytis ir išmokti teisingai gydytis naujausiomis technologijomis (kartais žinoti prastai blogiau nei visai nežinoti). Tokiais atvejais pompos daugiau kenkia negu padeda. Gliukozės kiekis tokių ligonių kraujyje gali būti blogesnis, negu besinaudojančių paprastais insulino švirkštais.

Tačiau diabeto diagnozė šiais laikais jau nėra liguistos būsenos ar mirties nuosprendis. Tie ligoniai, kurie į savo gydymą žiūri rimtai, stengiasi kuo daugiau apie tą gydymą sužinoti, gali gyventi sveikai su pompomis ar be jų. Vieni jaučiasi patogiau naudodami pompas, kiti – gydydamiesi poodinėmis injekcijomis – insulino “pen‘ais” (jau nebe švirkštais, o mechaniniais ar elektroniniais insulino injekcijos įrankiais, naudojančiais netgi be-adatinę technologiją), kiti – inhaliaciniu insulinu.

Kiekvienas insulino naudojimo metodas turi savo privalumų ir trūkumų. Skiriasi žmonės, skiriasi jų gyvenimo būdas, skiriasi, koks gydymas jiems patogesnis. Juk ne visi esame pagaminti pagal vieną kurpalių…

Diabeto gydymo komanda (sertifikuotas diabeto mokytojas, mitybos specialistas, vaistininkas, psichologas, socialinis darbuotojas, mankštos fiziologas, endokrinologijos/diabetologijos specialistas gydytojas) yra pasiruošę patarti, pamokyti, patikrinti ir perspėti. Tačiau pagrindinis “specialistas” atsakingas už rūpestį diabeto gydymu yra ligonis, gydantis savo diabetą kasdien (arba tėvai, jei vaikas dar mažas). Aš akcentuoju asmeninę atsakomybę ir nešarlatanišką rūpestį savo sveikata. Didžiuojuosi žmonėmis, kurie labai atsakingai su pozityviu požiūriu gyvena normalų gyvenimą, rūpestingai gydydamiesi diabetą. Tai kasdieniniai nepastebimieji didvyriai.

Tačiau net ir prisikabinus insulino pompą, negali pasitrinti rankų ir tikėtis, kad technologinis dievukas viskuo pasirūpins. Pasakysiu jums kaip paslaptį:

atsakingai besigydantis insulino pompa ligonis, neretai savo gliukozės kiekį pasitikrina 6-8 kartus per dieną – taip, duria pirštuką ir tikrina mašinėle gliukozės kiekį kraujyje.

Dažnai tikrinti gliukozę, duriant pirštą, reikia net naudojant naujausias gliukozės tikrinimo technologijas. Tai nuolatinio gliukozės tikrinimo sistema – poodinis elektrodas įvedamas maždaug 72 valandoms, kad tikrintų gliukozę kas penkias minutes ir saugotų elektroninėje atmintyje.

Neretai žmonės, kurie naudoja insulino pompas, galvoja: “Viskas, aš “prisikabinau” pompą, nebereikia badytis pirštų, todėl galiu valgyti ką noriu, kiek noriu ir kada noriu”.

Atsargiai – nesveikai maitintis nerekomenduojama nei sveikam, nei sergančiam… nei naudojančiam insulino pompą. Deja, pompos ir gliukozės sensoriai dar nėra tokie protingi, kad galėtų tarpusavyje “susikalbėti”. Mokslininkai ir inžinieriai intensyviai kuria sensoriaus-pompos “susikalbėjimo” protokolus. Patikima insulino pompos ir sensoriaus komunikacija reikštų “dirbtinės mechaninės kasos” atradimą ir galbūt – technologiją pirmo tipo diabeto išgydymui. Tačiau ta diena dar neišaušo, nors aš labai jos laukiu – tiek dėl savo ligonių, tiek dėl Lietuvos vaikučių, sergančių diabetu.

Kodėl niekas iki šiol nesukūrė “dirbtinės kasos”? Juk atrodytų, paprasčiau sukuri kompiuterinę programą nei gliukozės sensorių ar insulino pompą! O kodėl dar nėra automobilių, kurie patys save vairuotų? Turbūt todėl, kad mes nenorime visiškai atsiduoti technologijos valiai, todėl, kad mokslininkai ir inžinieriai jaučia didelę atsakomybę už žmogaus gyvybę.

Aš tikiuosi, kad iš mano žodžių skaitytojas pajuto, jog vaikai ir suaugę, besigydantys pirmo tipo diabetą yra kasdieniniai didvyriai, kurie mokosi, dirba ir gyvena greta mūsų. Džiaugiuosi, kad Lietuvos garsenybės, lietuviška spauda ir lietuviai Amerikoje atkreipė visuomenės ir Lietuvos vyriausybės dėmesį į vaikučius, kurie gyvena kasdieną gydydamiesi diabetą. Insulino pompos kaip ir insulino injekcijos yra viena iš STANDARTINIŲ priemonių diabetui gydyti, kuri turi būti prieinama Lietuvos vaikams ir Jungtinių Valstijų jaunimui, neįgalinčiam įsigyti sveikatos draudimą. Kad sergantys pirmo tipo diabetu vaikai išaugtų ir gyventų darbingi, reikalinga pastovi vakarietiškus standartus atitinkanti diabeto gydymo programa su socialinio draudimo parama, kur ligonis su diabeto specialistais nuspręstų, koks gydymo metodas yra pats geriausias ir saugiausias ligoniui. Kaip diabeto specialistė aš žinau, kad intensyvus diabeto gydymas suteikia galimybę vaikams užaugti darbingais žmonėmis ir gyventi normalų gyvenimą be diabeto komplikacijų.