Pasaulio Lietuvių Medikų Asociacija

Monika Bončkutė (mbonckute [at] vakarai.us)
VAKARAI.us (nuoroda į straipsnį)

Odontologės dr. Jurga Martini ir dr. Erika Vekter be jokio atlygio gydys neturtingos Centrinės Amerikos šalies vaikus. (J. Martini asmeninio archyvo nuotr.)

Kovo pabaigoje dvi JAV dirbančios lietuvių gydytojos išvyko į misiją Gvatemaloje. Odontologės dr. Jurga Martini ir dr. Erika Vekter be jokio atlygio gydo neturtingos Centrinės Amerikos šalies vaikus. Kaip sakė dr. J. Martini, užuot ėję į mokyklą, gvatemaliečiai moksleiviai neretai eina į miesto sąvartyną laukti atvažiuojančios šiukšlių mašinos.

,,Tikriausiai pagal Abrahamo Maslow poreikių piramidę mano gyvenimas pasiekė viršutinę dalį, kai po fiziologinių poreikių, noro būti saugiam, mylimam ir ką nors mylėti, atsiranda poreikis tobulėti ir augti kaip asmenybei, padėti kitiems”, – apie savo pasiryžimą dalyvauti šiame projekte kalbėjo dr. J. Martini.

Prieš išvykdamos į kelionę, abi gydytojos atsakė į ,,Vakarų” klausimus.

Kas organizuoja Jūsų kelionę? Kiek laiko praleisite Gvatemaloje?

Dr. Jurga Martini: Į Gvatemalą vyksiu su organizacija ,,Hearts in Motion“ ir ten praleisiu devynias dienas. Apie šią kiekvienais metais rengiamą kelionę išgirdau iš draugės chirurgės Seattle, kuri važiuoja ten jau apie dešimt metų. Pakalbinau savo studijų draugę gydytoją Eriką Vekter. Su Erika susipažinome Pensilvanijos universitete, kai mano mokslai jau buvo prie pabaigos. Ji tais metais dar tik pradėjo studijas. Buvo labai smagu sutikti lietuvę gydytoją, nes iki tol tik viena tautietė baigė ,,School of Dental Medicine“. Nuo tada mes su Erika palaikom glaudžius ryšius. Kai sugalvojau vykti į šią kelionę, Erikos ilgai įtikinėti nereikėjo.

Nors amerikiečiams įprasta vykti į visokias misijas su labdaros organizacijomis, manęs daug žmonių klausinėjo, kas mane paskatino ryžtis tokiai misijai.

Mano minėta chirurgė parodė skaidres iš praėjusių kelionių. Pastarosios mus labai sukrėtė. Ta vietinė indėnų gentis Zacapos apskrity turi labai daug nesuaugusios lūpos ir gomurio apsigimimų. Kūdikiai su šia patologija dažniausiai yra mažo svorio ir blogai vystosi, nes žindomi springsta, o pienas, patekęs į plaučius, sukelia plaučių uždegimą, todėl vaikai daug serga. Jų vargano gyvenimo akimirkos man tebestovi prieš akis – vaikai vietoj mokyklos eina į miesto sąvartyną ir laukia atvažiuojančios šiukšlių mašinos, tikėdamiesi rasti ką nors valgomo. Kiti žmonės tiesiog ten ir gyvena su šeimomis. Vaikai neturi nei vienos poros batų, o ką jau kalbėti apie kokią nors kūno ar burnos higieną…

Tada susimąsčiau. Tikriausiai pagal Abrahamo Maslow poreikių piramidę mano gyvenimas pasiekė viršutinę dalį, kai po fiziologinių poreikių, noro būti saugiam, mylimam ir ką nors mylėti, atsiranda poreikis tobulėti ir augti kaip asmenybei, padėti kitiems, siekti maksimalaus potencialo iš savęs. Tiesiog šiame gyvenimo etape norisi panaudoti savo išsilavinimą kilniam tikslui.

Žinoma, mėgstu keliauti kaip ir dauguma žmonių, augusių už geležinės uždangos. Šiaip turbūt niekad nepasitaikytų galimybė nuvykti į šią šalį, tuo labiau į neišvystytą užmiestį ir pamatyti kitokį gyvenimą savo akimis.

Dr. Erika Vekter: Gvatemaloje užtruksime apie 10 dienų. Važiuosime į Zacapa kaimelį. Tai nuošali vieta ir turistai retai čia užklysta. Vietinių gyventojų dauguma yra majų palikuonys. Šiems žmonėms yra būdinga nesuaugusių gomurių ir lūpų patologija. Taip pat žmonės neturi galimybių ir lėšų siekti medicininės pagalbos. Misijoje taip pat dalyvauja statybininkų būrys, kuris padės taisyti vietinę mokyklą. Kartu keliaujantis gaisrininkų būrys mėgins vietiniams kovoti su kasmet pačių gyventojų sukeliamais miškų gaisrais. Vietiniai degina mišką, kad turėtų kur sodinti pasėlius skitam sezonui. Kartais gaisrai taip įsisiautėja, kad mūsų ugniagesių komanda mokys vietinius gyventojus kovoti su tuo. Pasitaiko, kad dėl gaisrų sausuoju periodu visa Gvatemala pasidengia dulkių skraiste.

Kodėl, nepaisant ne itin gero praėjusio sezono (pati susilaužėte koją, teko dėti danties implantą) nusprendėte vykti į šią misiją?

Dr. Martini: Nors 2008 – ieji metai prasidėjo gana sudėtingai – sausį slidinėdama susilaužiau koją, klinikoje teko daryti avarinį remontą ir t.t., leistis į kelionę buvau nusprendus jau prieš keletą mėnesių. Koja sugis, o tokios galimybės reikėtų laukti dar metus. Aš visada prisimenu posakį: ,,Tuščiai leidžiame savo gyvenimą lyg planuotume gyventi ištisą amžinybę“. Į panašią kelionę norėjau važiuoti jau keleri metai, bet buvo gana sudėtinga uždaryti nuosavą kliniką ilgesniam laikui. Mano mėgiama rašytoja Barbara de Angelis knygoje „Confidence: Finding it and Living it“ aprašo daugumos mūsų gyvenimus: kada nors aš parašysiu knygą, kada nors aš susiimsiu ir pradėsiu sportuoti, kada nors grįšiu prie savo hobi, kada nors aš važiuosiu į labdaros misiją… Kada bus tas ,,kada nors“? Ar tikrai gyvensiu amžinybę, kad galėčiau atidėlioti?

O Jums, Erika, kas padėjo apsispręsti šiaip misijai?

Dr. Vekter: Jau senai norėjau vykti į panašią kelionę, nes tai galimybė padėti vargo prispaustiems žmonėms. Keletas mano draugų yra dalyvavę panašiose misijose Trečio pasaulio šalyse ir jų pasakojimai labai mane paveikė. Dabar atėjo toks gyvenimo etapas, kai pradėjau galvoti apie dalinimąsi su kitais, ypač tais, kurie negali patys pagerinti savo skurdaus gyvenimo, pasirūpinti savo sveikata. Salt Lake City dirbu paprasta stomatologe. Taip pat dirbu su likimo nuskriaustais žmonėmis ,,Public Health“ klinikoje. Čia turime gerai įrengtą kliniką, galime padėti nemažam kiekiui žmonių, kurie ,,neįkanda“ privataus draudimo, taip pat nėščioms moterims ir vaikams. Žmonės yra labai dėkingi už viską, ką jiems padarai, o tai viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pasilikti šioje klinikoje.

Ką konkrečiai ruošiatės šios misijos metu nuveikti?

Dr. Martini: Misijos metu mes būsime padalinti į dvi grupes – chirurgus ir bendrosios praktikos dantų gydytojus. Kasmet chirurgai turi labai daug darbo atliekant nesuaugusios lūpos ir gomurio operacijas. Mes planuojame traukti sugedusius, nebepagydomus dantis, o asistentės su higienistėmis atliks fluoro lako aplikacijas, kad apsaugotų sveikus dantis nuo karieso. Taip pat vežamės daug dantų šepetėlių, kad galėtume įskiepyti burnos higienos įgūdžius.

Kuo skirsis jūsų darbas Gvatemaloje nuo darbo Seattle?

Dr. Martini: Mano supratimu, gydymas Gvatemaloje ir klinikoje Seattle gerokai skirsis. Mano klinika yra moderni, o darbas dažniausiai susideda iš kosmetinio ir profilaktinio gydymo. Retai kada tenka traukti beviltiškai sugedusius dantis, kadangi dirbu pačiame miesto centre, mano pacientai dažniausiai yra ,,white collar“ žmonės.
Gvatemaloje teks gydyti vargšus, neraštingus žmones, kurie niekada nėra buvę pas dantų gydytoją.

Nors ir vežuosi visus savo chirurginius instrumentus, suprantu, kad man ten trūks modernios aparatūros: rentgeno diagnozavimui, gręžimo turbinos, asistentės ir vaistų galimoms komplikacijoms.

Žinoma, neramu, kad lagaminas su instrumentais, anestetiku, pirštinėmis, dantų šepetėliais ir kitomis medžiagomis nepasimestų keliaujant – jų negalima pasiimti su savimi į lėktuvą.

Ar bijote susidurti su komplikuotais atvejais?

Dr. Martini: Tikrai ne. Norėčiau pamatyti komplikuotų, sudėtingų atvejų, kadangi su mumis bus chirurgų komanda, kuri galės konsultuoti.

Ar nerimaujate dėl kokių nors užkrečiamų ligų?

Dr. Martini: Prieš kelionę teko pasiskiepyti nuo įvairių tropikų ligų, todėl jaučiuos pasiruošusi. Pasisekė, kad vieta, kur mes būsime, nepasižymi maliarijos protrūkiais.
Gaila, kad taip ir nepramokau ispanų kalbos. Jei keliausiu ten kasmet, reiks kitiems metams pasispausti.

Labiausiai bijau, kad per trumpą laikotarpį mes galėsime padėti tik ribotam kiekiui žmonių. Bus labai skaudu atstumti kitus pacientus ir pasakyti: ,,Ateikite kitais metais“.

Dr. Vekter: Tikrai negalvoju apie ligų pavojų Gvatemaloje. Važiuoju ten su šviesia širdimi ir noriu pažinti šią man naują šalį ir jos žmones, jiems padėti taip, kaip moku ir galiu. Taip pat tikiuosi tarp misijos dalyvių susirasti naujų draugų.

Ką atsakytumėte lietuviams, kurie piktintųsi, jog važiuojate į Gvatemalą, o ne į Lietuvą?

Dr. Martini: Gyvenant Lietuvoje buvo svarbu ,,suklijuoti“ etiketes žmonėms: tas – rusas, o anas – žydas, ta – lenkė, o ana – estė. Gyvendamas Amerikoje jauti, kaip išnyksta šitos ribos – tampame vieno pasaulio žmonėmis. Pažįstu nuostabią gydytojų šeimą iš Kanados. Jis – pusiau kinas, pusiau ukrainietis, ji – pusiau japonė, pusiau norvegė. Abu užaugę Kanadoje, dirba Vašingtono valstijoje. Kas jie, jei ne pasaulio žmonės?

Lietuva tikrai negali skųstis tokiu skurdu kaip Gvatemala. Vis dėlto manau, kad šalyje yra nemažai suaugusių, vaikų kaimo vietovėse ar vaikų namuose, kurie reguliariai pas dantų gydytoją nesilanko. Tokia labdara jiems tikrai būtų naudinga.

Bijau net ir pagalvoti, nuo ko reikėtų pradėti organizuojant tokią misiją Lietuvoje. Iš šeimos narių teko nemažai girdėti, kokia biurokratiška sistema dar tebetvyro Lietuvoje.

Net neįsivaizduoju, kaip būčiau sutikta vietinių odontologų: ar jie mane priimtų kaip draugą, ar kaip konkurentą.

Amerikoje nuo pat mažų dienų ugdomas visuomeninės pareigos jausmas. Stojant į universitetą, vienas iš pirmų klausimų buvo apie tai, kiek aš esu praleidusi laiko tokiems dalykams. Besimokant dalis tvarkaraščio buvo paskirtas visokioms sveikatos mugėms ir visuomenės švietimui. Natūralu, jog pradėjusi dirbti nuosavoje klinikoje, aš kartas nuo karto apsiimu gydyti pacientus už dyką iš organizacijos ,,Donated Dental Services“. Tie pacientai dažniausiai yra ligoti pensininkai, kurie neišgali susimokėti už dantų gydymą. Per šią organizaciją teko gydyti kelis žmones iš buvusios Sovietų Sąjungos. Jie negali įsisąmoninti, kad mums už šitą labdarą tikrai niekas neatlygina ir tai mes darome savo noru. Nenustebčiau, kad ir Lietuvoje žmonės į mus nepatikliai žiūrėtų.

Papildymas: taip pat skaitykite Lietuvos Ryto straipsnį “Gvatemalos šiukšlynų vaikus gydžiusi lietuvė kitąmet žada neverkti“. Straipsnyje rasite ir daugiau nuotraukų iš kelionės.