Pasaulio Lietuvių Medikų Asociacija

Originaliai straipsnis buvo paskelbtas jaunimas.us svetainėje.

 

Dievų įsikūnijimas

2005-06-28

Laikas iškeliauti. Smagu, nes manęs išlydėti ateina mėlynoji gervė, nusileidusi į pievelę visai priešais trobelę, kurioje gyvenu su savo drauge Karysse, ir babūnai, beišdykaujantys pakelėje. Išmetame atvirutes, keliaujančias į skirtingas pasaulio šalis ir mes jau kelyje.

Per 720 km kelionę iki Cape Town, akių taip ir nesudėjau, nes kalnai mūsų taip ir nepaliko. Vieną vandenyną (Indijos) mums bevažiuojant pakeitė kitas (Atlanto). Mus lydėjo ir stručiai, ir elniai, ir avys su karvėmis, ir neturtingų rajonų lūšnos.

Baigiu jau priprasti, kad mūsų autobusiukas važiuoja kaire kelio puse, nors pradžioje galva tikrai gerai pasisuko.

Carl‘o mintis – suspėti pažiūrėti į banginius, greitai užgęsta. Kaip ir anksti (5:30 pm) besileidžianti į vandenyną saulė. Vis sau primenu apie afrikietišką žiemą. Planai pasikeičia, bet kaip vėliau paaiškėja – į gerąją pusę. Kadangi lieka laiko grįžti namo, sustojame pačiame Cape Town’e pavalgyti Africa Cafe!

Africa Cafe* – tai šventė kiekvienam skrandžiui. O ypač mano tėčio, jei tik jis būtų čia. Africa Cafe – tai nusikėlimas į kitą pasaulį, pilną nepakartojamo maisto iš 16-os skirtingų Afrikos valstybių – Maroko, Zimbabvės, Mozambiko, PAR, Etiopijos ir kitų.

Širdys apsąla, Mala Mala kokteilis, kurio čia parduoda per dieną iki kelių šimtų litrų, nuplauna visus kelionės vargus. Grindys po kojomis sudreba ir kambariukas, kuriame esame susodinti staiga tampa scena Afrikos dievams, įsikūnijusiems į Xhosa moteris-padavėjas, jų šokiams, vaidinimui, būgnų dūžiams…. Muzikos jėga tokia stipri, jog jaučiu, kaip per nugarą nubėga šiurpuliukas, o pažvelgus į Elanos akis suvokiu, kad ne man vienai norisi pravirkti. Atrodo viskas, kaip sapne.

* Africa Cafe – africacafe.co.za.

Į širdies gelmes

2005-06-29

Vėl “eilinė” darbo diena. Ne, ne, nė viena diena čia negali būti eilinė. Šiandien aš su savo berniukais esu vežama į Witsand. Taip yra vadinama kelių futbolo aikščių dydžio vietovė, kuri man primena greičiau metalo laužą, ar savartyną, nei gyvenvietę. Praeitą savaitę keletas iš mūsų ten dirbo ir tikino mus, nebuvusius toje aplinkoje, kad po apsilankymo ten, jie niekada nebebus tokie patys. Ironiška, nes būtent tokiu pat pavadinimu yra vadinama vietovė Pietų Afrikoje, kur žmonės iš viso pasaulio važiuoja pažiūrėti į banginius. Tačiau Witsand’as kokį aš mačiau, galėjo pasiūlyti tik tokio banginio, ar vandenyno dydžio skurdą.

Witsand – tai lūšnų kaimelis, kuriame gyvena tūkstančiai žmonių. Tai vieta, kur tualetas ar vandentiekis – kaip svajonė, tik įrašyta valstybės ateities planuose ir kur elektra yra neįsivaizduojamas dalykas. Būtent čia vyrauja didžiausi tuberkuliozės, AIDS ir visų kitų parazitinių ligų židiniai. Nejučiomis susivokiu, kad ką tik pasitikrinau savo kuprinę, ar turiu veido kaukę, jei ateitų bekosėjantis vaikas, ir sterilių pirštinių dėžutę. Aha, turiu. Šiek tiek atsidūstu su palengvėjimu ir bandau spėlioti, ar kiti mano kursiokai jautėsi panašiai, prieš atvažiuojant i Witsand’ą praeitą savaitę.

Tik išlipus iš autobusiuko, suvokiu, kad būtent taip įsivaizdavau savo kelionę ir darbą Afrikoje. Iškart pasijaučiau reikalinga ir užlieta energijos daryti tai, ko esu mokinama medicinos universitete. Po truputį besirenkanti eilė vaikų, mamų su kūdikiais ant nugarų ir vyresnio amžiaus moterų, sukelia nepažįstamą jaudulį. Iš vidurio lūšnynų gyvenvietės girdisi vyro, kalbančio per garsiakalbį, balsas. Mano vertėja Lulu, kuri beje irgi čia gyvena, sako, kad jis šaukia: “Dėmesio! Dėmesio! Atvyko daktarai iš Amerikos. Patikrinkite savo vaikų sveikatą”. Kokie mes daktarai?! Tačiau, kaip viena iš Atlantis ADP darbuotojų mus padrąsino, mes žinome daugiau nei mūsų pacientai. Ir vien mūsų rankų prisilietimas leidžia jiems pasijusti žmonėmis, o ne atstumtaisiais, gyvenančiais lūšnyne.

Dar sekundė ir aš atsiduriu pačiame įvykių centre. Vaikų ir jų mamų galvos virste virsta per kartonines duris, ir garsai tokie, kad aš jau nieko nebegaliu girdėti per savo stetoskopą. Tenka jas uždaryti, ir pastatyti “sargą” prie durų, kuris užregistruoja atvykusius. Lovos čia irgi nerasta, tad tenka čiužinuką uždėti ant vaikiško stalo. Darbas pačiose skurdžiausiose aplinkybėse tiesiog verda.

Greitai pamirštu viską – ir pagal anglų tradicijas atneštą popiečio arbatėlę, kuri taip ir atšalo stovėdama ant stalo, ir kad reikia pavalgyti. Nedaug trūko, kad būčiau net nepastebėjusi, kaip vietinės televizijos žurnalistas keliom minutėm buvo įsmukęs į mūsų apžiūrų kambariuką, jei ne operatorius, pradėjęs šviesti su savo kameros lempa tiesiai man į veidą. Xola – kitas mūsų vertėjas, priverčia mane atsipūsti, ir su didele šypsena veide įbrunka į rankas tik mums atvežtą viščiuką su kariu. Jaučiuosi klaikiai, matydama tarytum nė trupučio nesumažėjusią vaikų eilę lauke ir išalkusių, nesipraususių, bei sušalusių veidus. Tačiau mano palydovas teisus – ką jie veiktų su mumis, jei mes imtume ir susirgtumėm…

Pradėjus leistis saulei, mūsų medicinos punktą tenka uždaryti. Kol vaikinai deda atvežtas medicinos priemones, aš su Lulu pasprunku apžiūrėti Witsand’o. Šiek tiek nedrąsu eiti vienai baltaodei per smėlyną, ant kurio sustatytos į visas puses išklypusios trobelės, juolab, kad rankoje nešuosi savo ne tokį jau pigų fotoaparatą, kuris beabejo su aplinka nesiderina ir patraukia kiekvieno akį. Vaikai lekia iš paskos, bandydami atkreipti į save dėmesį, o vyresnieji, jau kokį septintą kartą stabdo Lulu pasiteirauti, ką aš veikiu jų teritorijoje.

Padarius keletą nuotraukų, aplankius Lulu namelį su smėlyje palei spygliuotą tvorą augančiomis daržovėmis, nejučiomis spartinu žingsnį iš šios Afrikos dievų pamirštos vietos.
Mano draugai buvo teisūs – niekada nebebūsiu tokia pati, kokia įžengiau į Witsand’ą.

Atstumtieji

2005-06-30

Darosi vis liūdniau, nes pradedu skaičiuoti dienas iki išsiskyrimo. Liūdna, nes žmones, kuriuos sutikau šiandien AIDS klinikoje, tikriausiai daugiau niekada neteks susitikti. Nors ir planuoju dar kartą čia sugrįžti, gal po metų, arba po kelių, tačiau greičiausiai jų jau nebebus, nes liga anksčiau ar vėliau pradės progresuoti.

Šiandien pirmą kartą padaviau ranką žmogui, sergančiam AIDS.

Neslėpsiu – reikėjo šiek tiek save nugalėti. Galvoje viena mintis vijo kitą: priminimas, kad neužilgo būsiu daktare ir kad dar ne tokių ligų teks sutikti; baimė “o kas, jei apsikrėsiu”; po to – bandymas save nuraminti ir prisiminti viską ką žinau apie ligos plitimą, gydymą bei biologiją. Galiausiai, mane pavergė paprastas žmogiškumas. Nei vienas žmogus nenori būti atstumtas. Kiekvienas iš mūsų nori būti mylimas ir priimtas toks koks jis ar ji yra. Paduodu ranką ir stipriai apsikabinu.

Bandau pasisemti jų tvirtybės, optimizmo ir noro gyventi.

Išdaliname atsivežtus iš JAV rinkinukus sergantiems AIDS ar turintiems ŽIV. Nusifotografuojame ir daug gerietiškai šypsomės.

Besišypsantis veidukas

2005-07-01

- Aš tave vadinsiu “besišypsačiu veiduku”.
- Kodėl ?
- Todėl, kad visada šypsaisi. Ir man pažvelgus į tave, norisi daryti tą patį.

Taip tad mane praminė viena iš vietinių moterėlių per atsisveikinimo vakarą. Tikrai neperdedu, tačiau su mumis šiandien elgėsi ne prasčiau, nei su kino žvaigždėmis. Dar niekad neteko būti tokiame dėmesio centre, kai viskas daroma su šypsenom, padėka ir būtent tik MUMS. Dar ir dabar galvoje skamba muzikos garsai, matau neryškų, išplautą vaizdą prabėgusio laiko šokio, atliekamo tų pačių mergaičių, kurių ausis, akis ir širdies ritmą dar tik prieš dieną teko man pačiai tikrinti. Koks džiaugsmas, matyti žmones, nepalaužtus blogų gyvenimo sąlygų ir mažų išteklių. Kokia palaima, matyti vaikus, paliestus išorinio skurdo, tačiau su tiek daug vidinio turto, talentų ir svajonių.

Keista, kaip greitai pripranti prie naujų aplinkybių ir žmonių. Praleidome čia dvi savaites, tačiau jaučiu, kad visada turėsiu savo namus Afrikos žemyne. Žinau, kad man, kaip ir kitiems 12-ai mano bičiulių, durys Atlantis miestelyje visada bus atidarytos.

Atostogos

2005-07-02-05

Atostogauju. Aplankau Robben Island, kurioje kalėjo žymusis P.Afrikos prezidentas Nelsonas Mandela, priperku dovanų namiškiams “Žaliajame” turguje, nuo Table Mountain (Stalo kalnas) viršūnės apsidairau į taip seniai įsikūrusį ir tokį strategiškai praeities prekybai svarbų Cape Town’ą. Bandau vandenyno bangų pagalba grįžti į civilizaciją. Nežinau tik ar noriu. Tačiau reikia, nes prieš akis laukia kita kelionė – apsilankymas pas draugę Londone. Tad paklustu pačios suplanuotos kelionės tėkmei.

Tai buvo paskutinė kelionės į Afriką aprašymo dalis. Dėkojame skaičiusiems.