Pasaulio Lietuvių Medikų Asociacija

Originaliai straipsnis buvo paskelbtas jaunimas.us svetainėje.

Operacinėje

2005-06-24

7:00 am ir Agnė, kaip kareivis stovi prie durų. Norėdami pasitaisyti nepavėluojame nė minutės. Važiuojame žiūrėti tonsilektomiją, arba kitaip vadinamą migdolų pašalinimą. Operacinės sąlygos atrodo šiek tiek prieškarinės. Ne ne, nėra taip blogai, palyginus su amerikietiškais standartais, tačiau ir nemeluočiau sakydama, kad visa aparatūra ir bendra operacinės atmosfera atrodė, kaip Lietuvoje prieš gerą 15 metų ar pan.

Visas personalas į mus žvelgia su didžiausia pagarba – visgi iš Amerikos atvažiuojame, nors ir studentai. Aprėdė mus žaliais operacinės drabužėliais ir pastatė jaunos 7-ių metų pacientės galvugalyje. Na, turėjome privilegiją matyti minimaliomis sąlygomis, tačiau puikiai atliktą operaciją. Tik kad va, ne viskas taip steriliai atrodė: anesteziologas, ne tik kad atėjo į operacinę su paprastais gatviniais rūbais, bet ir visų mūsų nuostabai, kol mūsų daktariukas operavo, siuntinėjo telefonines žinutes. Tiesa, mačiau ir seselę, kramtančią gumą po popieriniu uždangalu burnai.

Vėliau prisijungus likusiems mūsų kolegoms, buvo aprodyta ligoninė. Čia kiekvieną dieną visuose skyriuose yra patikrinami tūkstančiai. Kadangi šiandien jau penktadienis, ir gerokai po 3 val. – ligoninė atrodo ištuštėjusi. Paklausus sesutės, kuri čia vadinama “sister” vietoj “nurse”, paaiškėja, kad Atlantis miestelyje savaitgalis prasideda anksčiau, nes dauguma žmonių gavę savo, kad ir nedideles, algas, pradeda tuojau pat “švęsti”. Kaip ir kitos trečiojo pasaulio šalys, Pietu Afrika “serga” bedarbyste, alkoholizmu, bei nusikalstamumu. Ir gal tik taip man pasirodė, tačiau atrodo, kad čia žmonės verčiau loš loterijoje, nei taupysis. Galbūt per mažai gauna, ir yra daugiau šansų išlošti tūkstantį rand’u*, nei juos sutaupyti.

* Vietinė valiuta, 1$ = 6.7 rands.

Addo*

2005-06-25 4:00 am

Verkiu. Negaliu patikėti ir bandau suprasti, kuo gyvenime taip nusipelniau, kad turiu galimybę patirti tokius dalykus. Verkiu. Nes norėčiau negalimo. Dalintis visu šituo grožiu: šiaudiniu stogu, raudona “afrikietiška” arbata, nepažįstamo gyvūno klyksmu ir jam atsakančiu kaukimu (vėliau paaiškėjo, jog tai buvo juodanugaris šakalas), dalintis mirtina tyla, po mums nesuprantamo gyvūnų pokalbio.

Girdžiu viską. Viską ir kartu nieko. Ir mintyse bėga dienos įvykių vaizdai. Ilga kelionė, užtrukusi 12 val. (nukeliauta nuo vakarinio iki rytinio kranto). Sustojimas vyninėje. Zebrų ir stručių fermos. Vietiniai ir dabar tikriausiai galvoja, kad mes bepročiai, nusprendę važiuoti taip toli pasižiūrėti į dramblius. Tačiau ką jie supranta. Niekas negalėtų pakeisti ir atkartoti garsų, kuriuos girdint stoja širdis, sukurti aplinkos, kuri nejučia nukelia tave į senus laikus. Įsivaizduok mane su Karysse, sėdinčias vienoje trobelių pačiame savanos vidury ir geriančias balkone arbatą, bei rašančias savo dienos įspūdžius žvakės šviesoje.

*Addo- nacionalinis Pietų Afrikos Respublikos dramblių parkas-draustinis, įkurtas 1931 metais, kai parke buvo vos 11 Afrikos drablių. Dabar šis parkas yra namai 200 dramblių, būriams antilopių, keliems liūtams, buivolams, zebrams, raganosiams ir vienam leopardui, kuris niekam nematomas, bet žinomas savo darbais – užtemptomis į medžius gazelėmis. addoelephantpark.com.

Drambliai

2005-06-26

Vidurdienis. Suprantu tai vos tik pramerkus akis. Šypsena veide, nes jaučiuosi, lyg kokia karalaitė, besivartanti lovoje iki kada tik nori. Tuo labiau, kad galvoje perbėga medicinos universiteto ir bemiegių naktų prieš atsiskaitymus prisiminimai – košmarai. Po trumpo pasitarimo, bevalgant Brean’o ir Andy darytą kiaušinienę, nusprendžiam pasirinkti 16:00 val. safarį. Tokiu būdu nušausime du zuikius – pamatysime ir dienos ir naktinius gyvūnus, kurie eina gerti vandens ir medžioti, tik nusileidus saulei. O čia ji leidžiasi labai anksti, kadangi yra žiema. Taip taip, ŽIEMA!!!

Na gražiausiai. Nedaug trūko, kad būtų mus visai palikę! Keletas mano draugų taip užsibuvo parduotuvėje, kad dar viena minutė ir jau galvojau reikės šokti prieš autobusą ir savo kūnu užtverti kelią, kad vietinis gidas nepradėtų važiuoti, kai tuo tarpu atvirame autobuse sėdinti kanadietė būtų pradėta gaivinti kitų mano kursiokų po nervinio priepuolio. Visa laimė, istorija pasibaigė laimingai ir mes pajudame.

Tikras safaris: Eland (ožiai), Springbok, Gemsbok (gazelės), Kudu (stirnos), šakalai, buliai, zebrai, beždžionės (Vervet), na ir žinoma – AFRIKOS DRAMBLIAI. Pastarieji, taip arti, kad tik paduok ranką, ir jos nebebus (na, čia juokauju, ne tokie jie ten alkani, nors kiekvieną dieną suvalgo iki 300 kg masės).

Nieko daugiau apie tai nerašau, tik paminiu, kad gerti vyną bežiūrint, kaip turškiasi drambliukai ir matyti kaip leidžiasi Afrikos saulė – yra kažkas tokio, kas suteikia norą gyventi ir keliauti, keliauti, keliauti!

p.s. Vakarienė Addo restorane. Be stirnienos, gazelienos, vištos kepenėlių ir kitų gardėsių save lepinom tradicine Malva ir Addo orgy – desertu. O mums bevalgant, į akis žvelgė įžymusis Hapoor (dramblio galvos iškamša).

Safaris ant arklių

2005-06-27

7:00 am. Oho, pati atsikėliau. Šiandien – žirgų diena! Vakar daviau tokį sau pažadą, jei tik atsikelsiu. Ir atsibudau. Matyt labai jau norėjau patirti Afrikos safarį and arklio nugaros. Prie manęs su Karysse prisijungė Vita su Jenny – na ir visos keturios užsirioglinusios and savo nešikų, su vadu priekyje, išjojame į parko tyrus.

Retai taip būna, bet tikrai prisipažinsiu, pati sau pavydžiu to smagumo, kurį patyriau šiandien bejojant šuoliais savana palei adatų krūmus, Meerkat urvelius, kalnu kanjonus…. Ah!

Manau ir Karysse turėtų jau būti pamiršus, kad belipant ant žirgo persiplėšė džinsus, kuriuos vėliau reikejo išmesti. Vienintelis vaizdelis, knibždantis mano mažojoje galvelėje, yra safaris ant arklių antilopių bandos apsuptyje*.

* Kadangi čia žvėrelių niekas nemedžioja, nebent jų naturalūs priešai, kaip pavyzdžiui liūtai, dauguma gyvūnų nėra baikštūs ir lengvai prisileidžia, jei esi ant žirgo arba mašinoje.

Kitą savaitę laukite pasirodant sekančią pasakojimo dalį, kurioje bus pasakojama apie tai, kas yra dievų įsikūnijimai, apie kelionę į širdies gelmes ir atstumtųjų dalią.